2017/12/22
R.Balžekas: apie liūdinančią Lietuvos teniso situaciją ir R.Berankio potencialą

Trečius veiklos metus skaičiuojanti Balžeko teniso akademija 2017-uosius metus baigia pakiliomis nuotaikomis – įgyvendinti ir viršyti išsikelti tikslai.

Per šiuos metus Balžeko teniso akademija gerokai sustiprino trenerių komandą, pasikvietė fizinio rengimo trenerį iš Brazilijos, įsteigė ketvirtąjį filialą. Taip pat pradėjo socialinę veiklą, suteikdama socialiai remtiniems vaikams galimybę nemokamai lankyti tenisą, o vaikus iš šešių sostinės mokyklų į treniruotes veža specialus autobusas.

Nusipelnęs Lietuvos treneris Remigijus Balžekas ne tik pasidžiaugė akademijos nuveiktais darbais, bet pasidalino ir jį neraminančiomis mintimis, kurios liečia visą Lietuvos teniso situaciją. Pasak Ričardą Berankį išugdžiusio specialisto, šiuo metu profesionalus teniso sportas šalyje stovi vietoje ir artimiausiu metu nesimato, jog kažkas galėtų siekti aukštumų ir garsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje.

– Kokie akademijos nuveikti darbai jus šiemet džiugina labiausiai? – balzekastennis.lt paklausė R.Balžeko.

– Susiformavo labai geras teniso trenerių ir administracijos kolektyvas. Pagaliau turime fizinio rengimo trenerį, kurį pasikvietėme iš Brazilijos. Šie dalykai yra labai svarbūs besikuriančiai akademijai. Labai puiku, jog treneriai suprato, kad norime dirbti ne masiškumui, o rezultatui. Žinoma, kad tie rezultatai greitai neateina, ko kartais nori tėvai – reikia kantrybės ir atsidavimo. Džiugina, jog susiformavo grupės, kurios siekia rezultatų. Norėčiau išskirti didžiausią pažangą padariusius vaikus – Augustas Gečiauskas, Eglė Šalkauskaitė, Gabrielė Vaškelytė, Greta Klimavičiūtė. Iš jų ateityje galima nulipdyti aukšto lygio sportininkus.

Džiugina, jog sėkmingai veikia mūsų trys filialai ir sausį atidarysime ketvirtąjį. Žmonių nemažėja, o tik daugėja. Iš tos didesnės masės yra daug talentingų vaikų, kurie nori siekti rezultato.

– Kodėl daugėja žaidžiančių tenisą?

– Žmonės suprato, kad sveikata ir judėjimas yra didžiausias turtas. Tenisas yra tokia sporto šaka, kurioje nereikia nei stumdytis, nei muštis. Yra labai gražus bendravimas tarpusavyje. Ši sporto šaka savo vietą rado ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

– Kokie didžiausi iššūkiai besikuriančiai akademijai?

– Neturime daug galvos skausmo, nes administracija labai gerai dirba ir mums, treneriams, reikia galvoti tik apie savo darbą. Didžiausias pasiekimas, jog visi treneriai suprato, kad mūsų akademija yra nukreipta į rezultato siekimą, o ne didelių pinigų uždirbinėjimą. Tai pasimatys gerokai vėliau, nes užima daug laiko, bet visada norėjau siekti rezultato ir tai bandau perduoti visiems treneriams. Rengiame trenerių seminarus ir visas procesas labai sėkmingai vyksta.

– Kokią matote bendrą teniso situaciją Lietuvoje?

– Ji daug metų nesikeičia – kaip buvo vidutinio lygio, taip ir liko. Kai Berankis 2007 metais tapo pasaulio čempionu, vėliau atsirado tik mūsų akademijos trenerio Arūno Balžeko treniruota Akvilė Paražinskaitė, kuri jaunių reitinge buvo 19-a. Tai ir nusako, jog situacija yra labai vidutinio lygio ir prošvaisčių nelabai matoma. Mačiau, kad šiemet pasaulio čempionate dalyvavo keli lietuviai, bet jų pasirodymas nebuvo įspūdingas. Reikia daug dirbti, jog pasiektų bent jau pasiektų 50 proc. Berankio lygio. Priartėjimo prie jo nėra ir tai yra didelė Lietuvos teniso sąjungos problema, jog turėdama tokį pasaulio čempioną kaip Berankis nesugebėjo suvienyti jėgų ir padaryti vientisos sistemos ir nacionalinės bazės, kur treniruotųsi geriausi bei dirbtų geriausi treneriai. 

Teniso sąjunga koncentruojasi į tą komandinį sportą, bet didelio progreso bendram tenisui neduoda – reikia pradėti nuo vaikų. Lietuvoje yra tiek daug uždarų ir atvirų kortų, o mes negalime išugdyti nė vieno sportininko, kuris patektų į jaunių TOP 50. Mums, treneriams, didžiausia gėda, nes verslas padarė didelį impulsą pastatydamas daug bazių, o sportininkų kaip nėra, taip nėra. Šioje situacijoje reikėtų teniso sąjungai susirūpinti, nes nėra sistemos, kuri rodytų, jog einama teisinga linkme. Vienas kitas žaidėjas Lietuvoje neblogai rungtyniauja, bet tarptautiniame rango turnyre nieko nedemonstruoja. Kol lietuviai nežais rimtuose turnyruose, tol nieko nebus.

Norėčiau palinkėti visiems sportininkas didesnių ambicijų ir tikslų. O sąjungai – padaryti išvadas. Masiškumas yra geras, mėgėjų sportas išvystytas gerai, bet reikėtų užsibrėžti didesnes ambicijas. 

– Kaip manote, ar jūsų buvęs auklėtinis R.Berankis dar sugrįš į šimtuką stipriausių, nes dabar jis ATP reitinge yra 136-as?

– Pabaigą sezono jis neblogai sužaidė ir kitą sezoną turi neblogus šansus sugrįžti į šimtuką. Australijoje jis žais pagrindiniame turnyre ir tai yra geras ženklas. Potencialo Ričardas tikrai turi.

– Turbūt jam aukščiau kilti koją kišo ir traumos?

– Traumos trukdo visiems – krenta ir pajėgiausi tenisininkai, nes nuo to neapdraustas niekas. Negaliu sakyti, kad jis turėjo daugiau traumų nei kiti, nes mes apie saviškį tik daugiau žinome nei apie kitus. Tenisas yra daug traumų atnešantis sportas, bet reikia jas išsigydyti ir žaisti. Ne tik traumos lemia reitingo vietą – lemia darbas, užsispyrimas, trenerių darbas. Kas galėjo pagalvoti, kad iš mažos šalies atvažiavęs Berankis pasaulio čempionate laimės pirmąją vietą? Niekas. Bet pavyko tai padaryti su dideliu užsispyrimu, užsidegimu ir ambicijomis, nors sugebėjimai ir buvo vidutiniai. Mes nebijojome pralaiminėti ir žaidėme gerus turnyrus. Niekada neverkšlenome, jog čia pabaiga ir tai davė rezultatą.